Naujienos

 

  Nors šeštadienio popietę Biržus lepino saulė, kelios dešimtys biržiečių pasirinko prietemą meno galerijoje „Portfolio“. Čia jų laukė susitikimas su gamtininku, dokumentinio filmo „Sengirė“ autoriumi Mindaugu Survila.

Per pastaruosius ketverius metus „Sengirė“ buvo parodyta 30 šalių, dalyvavo 10-yje festivalių ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Lietuvoje. Sidnėjaus filmų festivalyje pasižiūrėti „Sengirės“ į vieną salę susirinko 900 žmonių. Bet atvykti kartu su filmu į Biržus Mindaugui ne mažiau svarbu nei į Sidnėjų ar Niujorką.

  „Tokie gyvi susitikimai - filmo tąsa, natūrali ir svarbi. Aš „Sengirei“ ruošiausi aštuonerius metus, kūriau ketverius. Buvo ir labai sunkių dienų. Į priekį vedė mintis, kad tai - mano galimybė papasakoti apie senuosius miškus, apie jų problemas“, - sako M. Survila.

  Sengirėmis filmo kūrėjas vadina miškus, kur be žmogaus įsikišimo užaugusios bent dvi medžių kartos. Lietuvoje tėra 0,0009 proc. miškų, kuriuose vidutinis medžių amžius didesnis nei 200 metų.

Kartu su sengirėmis nyksta ir tūkstančiai gyvų organizmų, klestintys ne sveikuose ir stipriuose, o nuvirtusiuose medžiuose.

  Dokumentinis filmas žiūrovus lepina kelionėmis po žmogaus veiklos nesuvaržytą mišką, pilną kerinčios gyvybės ir garsų.

Pasirodžius titrams „Sengirės“ pabaigoje, vienas kitą ima keisti žiūrovų klausimai autoriui ir jis atsako netaupydamas žodžių, nors negirdėtų klausimų, neslepia, nebepasitaiko.

  „Šio filmo tikslas - sužadinti jausmus. Ne informuoti ar provokuoti. Net ir gyvendami miestuose ar didmiesčiuose mes vis dar turime miško pojūtį savo genuose. O prabudus jausmams, vėliau ateina mintys, kokių veiksmų būtų galima imtis“, - pastebi M. Survila, primindamas, kad miškas - ne vien pinigai. Net ir būnant savininku nebūtina kirsti arba iškirsti visko. 

  Ne kartą filmavęs ir Biržų girioje, kameros meistras vėl atvykti planuoja vasario mėnesį, kai giria vilios pelėdų tuoktuvių garsais.

  O šįkart pėlėdos į Mindaugą žvelgė iš gamtos fotografo bei verslininko Kęstučio Čepėno fotografijų parodos „Raiba tyla“, nuo spalio pradžios eksponuojamos galerijoje „Portfolio“.

  Įdomus sutapimas - kaip tik prieš kelias savaites K. Čepėnas skyrė solidžią - 30 tukst. eurų - paramą „Senrigės“ fondui, atrenkančiam, išperkančiam ir nuo kirtimų bei kitos žmogaus ūkinės veiklos apsaugančiam senuosius Lietuvos miškus.

Visgi galerijos „Portfolio“ įkūrėja ir savininkė Lijana Judickaitė labiau dėsningumu nei sutapimu vadina ta pačia kryptimi žvelgiančių žmonių susitikimus Biržuose.

  Kartu su bendraminte, iš Biržų kilusia Deimante Vilčinskaite jos nuosekliai vysto projektą „Meno edukacija tvarumo link“, įkvepiantį ne tik plačiam, bet ir atsakingam požiūriui į supančią aplinką.

  Šiais metais biržiečiai be M. Survilos „Sengirės“ išvydo ir Ramunės Rakauskaitės dokumentinį filmą „Žalumose”, dalyvavo Jono Meko kūrybos inspiruotose antrinio dizaino dirbtuvėse „Vienos kelionės nuotrupos“.

O kodėl tai vyksta būtent čia, Biržuose? - pasitikslino „Sengirės“ peržiūroje apsilankęs žurnalistas Algis Padora.

„Čia gyvename ir norime kurti tai, ko trūksta patiems“, - rasti atsakymą neužtruko L. Judickaitė. Jos veikla pelnė ir miesto savivaldybės pasitikėjimą bei palaikymą.

  „Meno edukacija tvarumo link" — pirmasis toks projektas Biržuose, kompleksiškai prakalbęs apie klimato aktualijas, žmogaus ir gamtos santykį, kvietęs diskutuoti aštriomis temomis, priminęs svarbiausius žmogaus savasties dalykus. 

Pandemijos kontekste kameriniai susitikimai, kūrybinės dirbtuvės, filmų peržiūros - ypač aktualūs. Galerija jau užsiaugino savo auditoriją ir tai —svarbiausias pasiekimas“, - neabejoja Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė.

  Kitų metų „Porfolio“ galerijos planuose - dar daugiau dėmesio iš Biržų krašto kilusio filmininko Jono Meko kūrybai. 2022-aisiais bus minimos šimtosios jo gimimo metinės.